VIZAŽISTO KELIAS. IŠ NESĖKMIŲ GIMSTA TIKROJI SĖKMĖ

VIZAŽISTO KELIAS. IŠ NESĖKMIŲ GIMSTA TIKROJI SĖKMĖ

Kiekvienam yra vietos po ta pačia saule, po tuo pačiu dangumi, toje pačioje pievoje, ypatingai, mums, makiažo mylėtojams... nes mus vienija poreikis kurti grožį ir jį dovanoti. Maži darbai prasideda nuo didelių svajonių, o ilga kelionė – nuo mažų žingsnelių. Jei nebūsi mokiniu, tai kaip tapsi mokytoju, o jei, būdamas mokytoju, nesvajosi užauginti mokinių, tai kokia viso to prasmė? 

Apie pirmuosius žingsnius į didžiąją vizažo kelionę, apie sunkumus ir kliūtis, kurias tenka įveikti, ir apie sėkmės paukštės plunksnos pakutenimą kalbamės su profesionalia visažiste Toma Kisieliūte. Moteris prisimena savo vaikystę, prabėgusią grožio salone, mat mama – puiki kosmetologė. Tikriausia ten ir pasklido grožio magijos pirmieji kerai. 

Toma baigusi dailės mokyklą, kurį laiką gyveno Islandijoje. Svečioje šalyje baigė vizažo/grimo specialybę grožio akademijoje, po to studijavo stilistiką. Po dviejų metų nusprendė, kad nori siekti ir aukštojo išsilavinimo, todėl grįžo į Lietuvą ir įstojo į Vilniaus dailės akademiją. 

„Persikrausčiau į Vilnių, miestą, kuriame nieko nepažinojau ir nežinojau. Pradžioje buvo išties sunku. Bandžiau darbuotis su įvairiais reklaminiais projektais, fotografais, kolaboravau su akademijos studentais, tai dariau visiškai nemokamai, kad įgyčiau daugiau patirties, pažinčių, reklamos,” – atvirauja Toma. 

Vizažistė pasakoja, kaip atsitiktiniame žurnale rado straipsnį apie Karoliną Taraškevič, minčių artumas paskatino susipažinti, todėl jau šešetą metų jos ne tik kolegės, bet ir bičiulės.

   

Makiažo meistrė neslepia, kad šioje grožio srityje niekam neįdomu, ką kaip ir kiek tu baigei, niekam tavęs nereikia. Tu pats turi įrodyti, kad esi reikalingas. Toma pati pradžioje dirbo daug, neatsisakė  nė vieno darbo pasiūlymo, projekto: „Norėjau daug patirties, pažinčių, dirbau nemokamai, pati organizavausi fotosesijas. Pirmus kelis metus lengva tikrai nebuvo.”

Pasidomėjome, kaip su laiku ir vis didėjančia patirtimi keitėsi požiūris į makiažo pasaulį: skirtingas technikas, kitus meistrus? 

Pašnekovė juokiasi: „Kuo giliau į mišką – tuo tamsiau. Kai tik baigi mokslus, galvoji, kad esi profesionalė ir moki viską, tačiau, laikui bėgant, suvoki, kad šito teks mokytis visą gyvenimą. Labiausiai, ko gero, pakito grožio suvokimas. Jauni meistrai nori parodyti makiažo grožį, tuo tarpu patyrę meistrai nori pabrėžti moters grožį. Kuo daugiau patirties įgauni, tuo geriau pritaikai makiažą konkrečiai klientei, o ne „štampuoji” vienodus veidus. Net neįsivaizduoju, kaip galėčiau dirbti šį darbą be išsilavinimo dailės akademijoje. Tikslumas, spalvotyra, tapyba, piešimas, anatomija, psichologija, manau, BŪTINI meistru save vadinančiam vizažistui.”

Pokalbio pabaigoje Toma negaili gražiausių žodžių savo klientėms, nes kiekviena jų yra savita ir nepakartojama. Noras tobulėti – amžinas variklis, todėl ir tik žengiančioms į makiažo pasaulio erdves, ji linki niekada nesustoti.

Pažadinta sena svajonė

Gera pradžia – pusė darbo, byloja senolių išmintis. Mes teigiame, kad su The Makeup Lovers – pradžia tikrai geras darbas. Juk čia renkasi visi, kam makiažo priemonės padeda sukurti stebuklą. Vertiname įgudusių meistrų patarimus ir nuoširdžiai džiaugiamės tik pradedančiųjų entuziazmu. Mes žavimės gabumais ir dalinamės galimybėmis. Mums nėra blogų, nes kuriantys grožį, jau savaime yra gėrio nešėjai. 

Apie tai, kokie tikslai veda ir kokios paslaptys atsiveria, kalbamės su mūsų klubo nare Neringa Vyšniauskiene. Moteris mano, jog ji esanti labiau pradedanti, nei itin patyrusi makiažo srityje, nors tuo domisi nuo vaikystės. 

Dar būdama paauglė, ji papuošė giminaitę mokyklos išleistuvių šventei ir sulaukė daugybės pagyrų. Deja, taip jau atsitiko, kad svajonė kuriam laikui buvo užmigdyta, tačiau augindama antrąjį vaiką, moteris atrado laiko permąstyti ateities norus. Sena svajonė buvo pažadinta, o kad ir vėl neliktų tik svajone, ji baigė profesionalius kursus Klaipėdoje „Femina Bona” akademijoje. 

Neringa suprato, kad, pasirinkdama šias studijas, neapsiriko: „Kursuose sekėsi gerai, nes man tai buvo ne darbas, o malonumas, aš tiesiog pasikraudavau labai daug teigiamos energijos, atrodo, galėjau makiažus daryti per naktį, tai tapo mano aistra.” 

Nusprendusi imtis šios veiklos, pašnekovė pasitelkė socialinius tinklus, susikūrė savo profilį ir ten talpino padarytų makiažų nuotraukas. Taip ėmė plėstis klienčių ratas. 

„Nuolatos domiuosi visomis vizažo naujovėmis, seminarais. Jūsų organizuotas renginys „The MakeUp Lovers 2016” suteikė man labai daug žinių. Mano mėgstamiausi meistrai yra Povilas Staniulionis ir Monika Briu, makiažus darau vadovaudamasi jų patarimais,” – patirtimi dalinasi Neringa.

Savo darbą vizažistė vertina labai atsakingai, todėl mano, kad didžiausias iššūkis yra atlikti makiažą tokį, kokio nori klientė ir kad jai tiktų. Iš anksto stengiasi su klientėmis aptarti visas aprangos smulkmenas ir išklausyti jų norus. 

„Kai matau prieš save baltą popieriaus lapą, kuris palaipsniui įgauna formą, akys atsiveria, lūpos išryškėja, tas virsmas mane  skatina judėti pirmyn. Kitiems palinkėčiau nedvejoti, jei jums nepavyks puošti kitų – tai galėsite puoštis pati, reikia savimi pasitikėti, ir tik tada kiti patikės tavimi. Ir, aišku, auksinė taisyklė: mažiau produktų ant veido visada yra geriau,” – optimistiškai pokalbį baigia Neringa.

Profesionalumo ir žmogiškumo bruožas – pagarba kitam, einančiam tuo pačiu keliu

Prastas tas kareivis, kuris nesvajoja tapti generolu – žinoma gyvenimo tiesa. Tačiau, kas gali paneigti, kad karūna, kurią uždeda kiti, yra tikresnė už tą, kurią pats sau užmaukšlini. Didžiausias ne tik profesionalumo, bet ir paprasčiausio žmogiškumo bruožas – pagarba kitam, einančiam tuo pačiu keliu, juo labiau, kad gerai žinai, koks kartais duobėtas tas kelias gali būti. 

Apie (ne)sveiką konkurenciją, apie pasitikėjimą savimi ir negatyvias kitų emocijas, kalbėjomės su profesionalia makiažo meistre Margarita Vaisova. Moteris pasakoja, kad ji makiažo paslaptis gvildenti pradėjo prieš trejus metus. Dar būdama modeliu, ji suprato, kad sėdi ne savo rogėse, tačiau jau tada stebėjo vizažistų darbą, ir juto tam trauką. Ryžosi pamėginti makiažą daryti sau ir fotografuotis, nors niekada anksčiau nesvajojo tapti vizažiste.

Neįvykusi kelionė į Prancūziją, buvo akstinas pasirinkti „MakeUp Secret Akademijos” siūlomus kursus. Ten pat Margarita dirba iki šiol. Kai ji nuoširdžiai manė, kad būti asistente jau yra karjeros viršūnė, gavo pasiūlymą atlikti praktiką, o po metų –  ir pačiai dėstyti.

„Tačiau aš savimi sudvejojau ir dar pusę metų asistavau, kol išdrįsau pabandyti. Pirmosios pamokos buvo ne itin sėkmingos, bet tokia dažnai būna pradžia, svarbu iš klaidų mokytis,” – juokiasi pašnekovė. 

  

Vizažistė siūlo neklausyti tų, kurie stengiasi negatyviai nuteikti, nes žmogus pats geriausiai žino, koks turi būti jo pasirinktas kelias. Moterį piktina, kai meistrai peikia vos pradedančius, juk tik baigęs kursus, patirties niekas dovanų negauna, tam reikia laiko ir daugelio valandų darbo. Reikia, kad klystų ir kad iš to pasimokytų.

Paklausta, ar svarbiausią vaidmenį vis tik vaidina talentas, ar viskas yra išmokstama, moteris neabejoja: „Reikia jausti.  Pirmieji mano darbai nežadėjo nieko gero, bet daug kartų praktikuodamasi – to išmokau. Reikia tiesiog daryti, o nesustoti, kai kažkas sako, kad tu negali. Jeigu labai nori, absoliučiai viskas yra įmanoma.“

Margarita mano, kad tik Lietuvoje vizažistai tarp savęs taip piktai konkuruoja. Užsienio meistrai savęs neišaukština, jie sėkmingai siekia tobulėti ir netrukdo to daryti kitiems. Anot moters, kiekvienas geras vizažistas ras savo klientą, todėl nebūtina lipti per galvas ir trypti kitų. Ji pati nuoširdžiai žavisi Monikos Briu darbais ir nebijo konkurencijos, įkvėpimo semiasi iš bendravimo su pozityviais žmonėmis ir tiki, kad iš nesėkmių gimsta tikroji sėkmė.

Margaritos Vaisovos pirmieji darbai

  

 

Tekstą parengė Natalija Voronina.

 

Dalintis:
Komentarai (0)

Privalote prisijungti arba užsiregistruoti norėdami komentuoti straipsnį!

Rašyk
Skambink